Aplinkosauginė konferencija „Įdomioji ekologija"

Atliekos – aukso kasykla ar Pandoros skrynia? Ekspertai atsako, kas tai lemia

Skaičiuojama, jog per metus iš gamtos išgauname daugiau nei šimtą milijardų tonų naudingų medžiagų ir šis skaičius toliau auga. Pasiekėme tokį tašką, kuomet žmogaus pastangų kovoti su pasekmėmis Žemei nepakanka – svarbu imtis prevencinių priemonių ir į išteklių valdymą žiūrėti sistemingai.

Kaip teigia aplinkosauginės iniciatyvos „Kita forma“ vadovė, ekologė Vaida Griškevičienė, pasaulyje šiuo metu susidarančios atliekos – ir problema, ir galimybė, o nuo mūsų kasdienių sprendimų, verslų atsakomybės bei politinės valios priklauso, kuria kryptimi eisime.

Šiai temai buvo skirta ir jau ketvirtą kartą vykusi nemokama aplinkosauginė konferencija „Įdomioji ekologija“, kuria siekiama įprasminti kovo 20–21 dienomis kasmet minimą Žemės dieną. Renginyje ekspertai pristatė įžvalgas apie keturias pagrindines atliekų grupes: pakuočių, maisto, tekstilės bei elektronikos; aptarė aktualijas ir inovacijas bei dalinosi patarimais, kaip kiekvienas galime prisidėti prie švaresnio rytojaus.

Kiek žmonių išlaikytų rūšiavimo egzaminą?

Per pastaruosius 10 metų pakuočių atliekų kiekis Europos Sąjungoje (ES) padidėjo daugiau kaip 20 proc. ir, jei nebūtų imtasi jokių veiksmų, prognozuojama, kad iki 2030 m. šis skaičius išaugs dar 19 proc. Bene svarbiausia sąlyga, kad situacija pasikeistų – tinkamas atliekų rūšiavimas.

„Lyginant pernai ir šiemet „Žaliojo taško“ atliktų tyrimų duomenis, atliekas rūšiuojančių žmonių dalis per metu išaugo 4 proc. – nuo 87 iki 91 proc. Rezultatai atskleidė, jog net pusę rūšiuojančių respondentų tą daryti skatina ir nemokami surinkimo konteineriai, 41 proc. – perpildyti mišrių atliekų konteineriai, o 43 proc. – pavyzdys šeimoje, namuose, taigi, statistika džiugina“, – pirmosios ir didžiausios licencijuotos pakuočių atliekų tvarkymo organizacijos „Žaliasis taškas“ marketingo ir komunikacijos vadovė Asta Burbaitė pristatė naujausius organizacijos tyrimo apie lietuvių rūšiavimo įpročius duomenis.

Ji kartu atskleidė ir dažniausią motyvą atliekų nerūšiuoti: „Tai yra vietos tokioms šiukšliadėžėms neturėjimas – net 59 proc. nerūšiuojančiųjų respondentų taip teigia. Visgi, pakuočių atliekos sudaro apie 80 proc. atliekų srauto, taigi, gal neturite vietos ne rūšiavimui, o mišrioms atliekoms skirtai šiukšliadėžei?“

A.Burbaitė atkreipė dėmesį, jog nepaisant to, kad didžioji dauguma Lietuvos gyventojų pakuočių atliekas rūšiuoja, net 40 proc. į konteinerius patenkančių atliekų vis dar yra netinkamos, taigi, tobulėti išties yra kur, nes rūšiavimo egzaminą išlaikytų toli gražu ne kiekvienas.

Pradėti atskirai tvarkyti maisto atliekas reikėjo jau seniai

Šiemet atliekų sektorių pasiekė naujovė – pradėtos rūšiuoti maisto atliekos. Kaip pastebėjo įmonės „Energesman“ vadovas Algirdas Blazgys, šio pokyčio reikėjo jau seniai, nes maisto atliekos stipriai užteršia kitas atliekas ir taip apsunkina atskyrimo, perdirbimo procesus.

„Atskirtas maistas itin svarbus visai atliekų rūšiavimo sistemai. Tai padeda į ciklą grąžinti vis daugiau perdirbimui tinkamų atliekų. Tiesa, kai kurie gyventojai yra nusiteikę skeptiškai dėl plastiko maišelio, į kurį Vilniuje metamos maisto atliekos, tačiau noriu nuraminti, jog šis pasirinkimas yra geresnis nei popierius. Taip yra todėl, kad popierinio maišelio, jei šiam nenaudojamos perdirbtos medžiagos, gamybos CO₂ pėdsakas siekia nuo 40 iki 100 g, o plastikinio – nuo 10 iki 20 g“, – lygino ekspertas.

Jis pridūrė, jog visuomenės siūlymas maisto atliekas mesti ne į mišrių komunalinių atliekų konteinerį, bet organizuoti atskirą jų išvežimą, nėra tinkama išeitis, nes tokiu būdu, skaičiuojama, kad CO₂ pėdsakas padidėtų maždaug 200 tūkst. tonų.

Kodėl tekstilė – dėmesio centre?

Kalbant apie dar vieną itin svarbią sritį – tekstilės tvarkymą – Rita Kručaitė, aplinkotvarkos bendrovės „Ecoservice“ komunikacijos projektų vadovė, atkreipė dėmesį, jog tekstilė – viena taršiausių pramonės šakų, o tekstilės gaminiai dėl savo specifikos ir skirtingų medžiagų naudojimo yra vieni sunkiausiai perdirbamų, tad nuolat ieškoma sprendimų, kaip kuo ilgiau pratęsti tekstilės naudojimo ciklą. 

„2025 metais visoje ES bus privalomas tekstilės surinkimas ir rūšiavimas. Skaičiuojama, jog per metus ES išmetama 12,6 mln. tonų tekstilės atliekų, o kol kas surenkama ir sutvarkoma vos penktadalis parduoto kiekio. Kaip rodo mūsų patirtis, net 70 proc. iš tekstilei skirtų konteinerių surinktų gaminių gali būti panaudoti pakartotinai, todėl labai svarbu, užuot tekstilę išmetus į mišrių atliekų, ją palikti specialiuose, tekstilei skirtuose, konteineriuose. Taip pat svarbu mažiau pirkti, dažniau mainytis drabužiais, juos parduoti ar padovanoti, tačiau ne skubėti išmesti“, – kalbėjo R. Kručaitė. 

TEXTALE įkūrėja Viktorija Nausėdė paantrino, jog šiuo metu galima rasti daugybę platformų, kurios siūlo mainymosi, dalinimosi paslaugas, o pratęsdami drabužio istoriją devyniais mėnesiais, galime sumažinti jo anglies, atliekų ir vandens pėdsaką netgi 20–30 proc. „Be to, skaičiuojama, kad viena europiečio spinta vidutiniškai verta 6 tūkst. eurų, taigi, parduodami nebenešiojamus drabužius, galite dar ir užsidirbti“, – pastebėjo V. Nausėdė.

Atliekos – tikra aukso kasykla

Nors pakuočių, maisto bei tekstilės atliekos kelia daugybę iššūkių, elektronikos atliekos – vienos sparčiausiai augančių. Prognozuojama, jog 2030 m. pasaulyje susidarys daugiau nei 74 mln. tonų elektronikos atliekų. Užpernai šis skaičius siekė 64 mln. tonų.

Kaip teigė įmonės „EMP recycling“ generalinis direktorius Darius Valeika, tikėtina, jog spartų augimą lemia tai, kad įrangą norisi atsinaujinti, ji greitai pasensta, sugenda, kai kurių prietaisų neverta taisyti ir, žinoma, auga žmonių populiacija.

„Pasaulyje sparčiai populiarėja vadinamoji „miesto kasyba“ – tai žiedinės ekonomikos dalis, kuomet iš atliekų yra atgaunamos žaliavos ir medžiagos grąžinamos į rinką. Įdomu tai, jog elektronikos atliekose galima rasti iki penkiasdešimt kartų didesnę vertingų metalų ir mineralų koncentraciją nei kasyklų rūdose“, – tvirtino D. Valeika.

Jis pasidalino įdomia statistika, jog per metus pasaulyje parduodama apie 1,7 mlrd. telefonų, iš kurių, juos perdirbus, galima atgauti 60 tonų aukso ir net 600 tonų sidabro atliekų.

„Visgi, elektronikos atliekų tvarkymą neretai apsunkina klaidingi žmonių įsitikinimai, pavyzdžiui, jog nebenaudojamą elektroninę įrangą atiduoti perdirbimui yra nesaugu dėl joje sukauptos jautrios informacijos. Šis įsivaizdavimas yra mitas, nes elektronikos prietaisai smulkinami galingos įrangos pagalba, o jei duomenis talpinančios dalys lieka sveikos, tvarkytojai jas mechaniškai pažeidžia, taip užtikrindami privatumą ir saugumą“, – ramino elektronikos atliekų tvarkymo ekspertas.

Tvarumo temai skyrė visą savaitę

Aplinkosauginė konferencija „Įdomioji ekologija“ šiemet tapo SMK Aukštosios mokyklos organizuotos „Žaliosios savaitės“, skirtos atkreipti dėmesį į tvarumo temas, dalimi. Sveikindama renginio dalyvius, SMK kanclerė Gabija Skučaitė pastebėjo, jog gyvendami vartotojiškoje visuomenėje ne tik naudojamės Žemės ištekliais, bet kartu nemažai teršiame ją atliekomis, todėl linkėjo nelikti abejingais šiai temai, įsigilinti ir prasmingas įžvalgas pritaikyti kasdienybėje.

Savo įžvalgomis konferencijoje taip pat dalinosi SMK Aukštosios mokyklos dėstytoja Viktorija Čeplikė, kuri kalbėjo apie sąmoningą madą; „GVT LT“ Jonavos skyriaus vedėjas Rimas Meištininkas pristatė kompostavimo procesą bei jo naudą; VILNIUS TECH Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros docentė dr. Vaida Šerevičienė aptarė elektronikos atliekų panaudojimo inovacijas, o KTU Pakavimo inovacijų ir tyrimų centro vadovas doc. dr. Visvaldas Varžinskas atsakė, kaip pasirinkti tvarią pakuotę.